Biblija mus apibūdina kaip nutolusius nuo Dievo sukurto idealo. Kaip tai nutiko? Atsakymą galime rasti Biblijos Pradžios knygoje. Pirmieji žmonės (Adomas ir Ieva), sukurti pagal „Dievo atspindį“, neilgai trukus patyrė pirmąjį išbandymą.
Biblija aprašo jų pokalbį su „žalčiu“. Žaltys visuomet buvo atvaizduojamas kaip Šėtono įsikūnijimas – priešiškos Dievui dvasios. Biblijoje Šėtonas įprastai kalba per kokį nors pavidalą. Šiuo atveju jis kalbėjo per žaltį:
O žaltys buvo suktesnis už visus kitus laukinius gyvulius, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: “Nevalgykite nuo jokio medžio sode!?“ 2 Moteris atsakė žalčiui: „Vaisius sodo medžių mes galime valgyti. 3 Tik apie vaisių medžio sodo viduryje Dievas sakė: “Jūs nuo jo nevalgysite nei jo liesite, kad nemirtumėte!’“ 4 Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite! 5 Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta“.
Pradžios 3:1-6
Jų išbandymas (ir pagunda), buvo pažadas, kad jie taps „kaip Dievas“. Iki pat šio momento jie visais atvejais pasitikėjo Dievu, tačiau dabar jie turėjo galimybę tapti Dievu ir pasitikėti savimi, ir būti savo pačių dievais.
Pasirinkę būti nepriklausomais jie pasikeitė. Jie pajuto gėdą ir prisidengė savo kūnus. Kai Dievas prabilo į Adomą, šis apkaltino Ievą (ir tuo pačiu Dievą, kuris ją sukūrė). Ji apkaltino žaltį. Nei vienas neprisiėmė savo atsakomybės.
Tai, kas prasidėjo tą dieną tęsiasi iki šiol, nes mes paveldėjom tą pačią nepriklausomą dvasią. Kai kurie žmonės nesupranta Biblijos ir mano, kad mes nubausti dėl Adomo blogo pasirinkimo. Vienintelis, kuris yra kaltas, yra Adomas, tačiau mes išgyvename jo pasirinkimo pasekmes. Mes paveldėjom Adomo nepriklausomą prigimtį. Galbūt mes nenorime būti visatos dievais, tačiau mes norime būti savo aplinkos dievais, atskirai nuo Dievo.
Tai paaiškina viską apie žmogiškąją prigimtį: mes rakiname savo duris, mums reikia policijos, mes apsaugome savo kompiuterius slaptažodžiais – viskas todėl, kad kitu atveju mes vogtume vieni iš kitų. Štai kodėl visuomenės galiausiai žlunga – nes kultūros turi įprotį sunykti. Štai kodėl visos valdžios formos ir ekonominės sistemos, nors kai kurios ir yra geresnės nei kitos, galiausiai žlunga. Kai kas mūsų prigimtyje verčia mus pamesti žinojimą, kaip viskas iš tiesų turi būti.
Tas žodis „pamesti“ apibūdina mūsų visą situaciją. Biblijos ištrauka apibūdina tai aiškiau. Ji sako:
Iš visų žmonių buvo septyni šimtai rinktinių vyrų, kurie buvo kairiarankiai ir galėjo pataikyti iš mėtyklės akmeniu į plauką ir nepramesti.
Teisėjų 20:16
Ši ištrauka apibūdina karius, kurie visi buvo nepakeičiami mėtyklės svaidytojai, ir kurie niekuomet neprašaudavo. Žodis יַחֲטִֽא iš hebrajų kalbos šiuo atveju išverstas į ‚pramesti/prašauti/praleisti‘. Senajame Testamente jis taip pat verčiamas į nuodėmę.
Karys paima akmenį ir šauna jį į tikslą. Jei prašauna – jis nepasiekia savo tikslo. Panašiu būdu mes buvom sukurti pagal Dievo atspindį tam, kad pasiektume tikslą, per kurį mes susisiekiame su Juo, ir bendraujame su kitais. „Nusidėti“ reiškia praleisti šį tikslą, prašauti šį taikinį, kuris buvo mums parinktas.
Šis praleisto taikinio vaizdinys nėra džiugus ar optimistinis. Žmonės dažnai stipriai reaguoja į Biblijos pamokslus apie nuodėmes. Universiteto studentas man kartą pasakė: „Aš netikiu, nes man nepatinka kaip tai yra sakoma“. Tačiau nuo kada ‚pomėgis‘ turi įtakos tiesai? Man nepatinka mokesčiai, karai ar žemės drebėjimai – niekam tai nepatinka – tačiau tai nepadaro jų mažiau realiais. Mes negalime jų ignoruoti. Visos įstatymo, policijos, užraktų ir apsaugos sistemos, kurias sukūrė mūsų visuomenė, įrodo, kad kažkas yra negerai. Mažų mažiausiai šis Biblijos pamokslas apie nuodėmę turėtų būti įvertintas be išankstinio nusistatymo.
Mes turime problemą. Mes nutolome nuo pradinės savo formos, tad dabar mes pametame tikslą, kuomet susiduriame su savo pačių moraliniais veiksmais. Bet Dievas nepaliko mūsų savo bejėgiškume. Jis sukūrė planą kaip mus išgelbėti, ir todėl Psalmė reiškia „gerą žinią“ – todėl, kad šis planas yra geroji žinia, jog Jis mus išgelbės. Dievas nelaukė Abraomo, kad paskelbtų šią žinią; iš pradžių jis ją pranešė Rojaus Sode. Šioje ištraukoje aprašytas Pažadas, kuomet Dievas skiria Šėtonui (žalčio pavidale) mįslę, iškart po žmonijos Nuopuolio.
Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos. Ji sutrins tau galvą, o tu gelsi jai į kulnį.
Pradžios 3:15
Ši ištrauka apibūdina kovą tarp moters palikuonių ir Šėtono vaisių. Pirmą kartą tai buvo išpranašauta Pradžios Pažade, pačioje Biblijos pradžioje, pažeriant detalių tolimesniuose tekstuose. Laikmatis iki paskutinės Šėtono ir Dievo kovos buvo nustatytas prieš daugel metų Sode. Bemaž galėtum pagalvoti, kad visa istorija yra Jo (Jėzaus) Istorija.